Tyrimas parodė, kad 50 metų ir vyresnių amžiaus grupėje žemesnis socialinis ir ekonominis statusas buvo reikšmingai susijęs su padidėjusia depresijos rizika; tarp jų mažas dalyvavimas socialinėje veikloje ir vienatvė vaidina tarpininkaujantį vaidmenį priežastiniame ryšyje tarp šių dviejų veiksnių. Tyrimo rezultatai pirmą kartą atskleidžia psichosocialinių elgesio veiksnių ir socialinės bei ekonominės padėties veikimo mechanizmą bei depresijos riziką vyresnio amžiaus žmonėms ir pateikia svarbių mokslinių įrodymų, patvirtinančių išsamių psichikos sveikatos intervencijų formulavimą vyresnio amžiaus žmonėms, socialinių sveikatos determinantų šalinimą ir pasaulinių sveiko senėjimo tikslų įgyvendinimo spartinimą.
Depresija yra pagrindinė psichikos sveikatos problema, prisidedanti prie pasaulinės ligų naštos ir pagrindinė mirties priežastis tarp psichikos sveikatos problemų. 2013 m. PSO priimtame Visapusiškame psichikos sveikatos veiksmų plane 2013–2030 m. pabrėžiami pagrindiniai žingsniai, kaip užtikrinti tinkamas intervencijas žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, įskaitant sergančius depresija. Depresija paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių, tačiau ji dažniausiai nediagnozuojama ir negydoma. Tyrimai parodė, kad depresija senatvėje yra stipriai susijusi su kognityviniu nuosmukiu ir širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Socialinė ir ekonominė padėtis, socialinis aktyvumas ir vienišumas buvo nepriklausomai siejami su depresijos išsivystymu, tačiau jų bendras poveikis ir konkretūs mechanizmai nėra aiškūs. Atsižvelgiant į visuotinį senėjimą, būtina skubiai išaiškinti socialinės sveikatos veiksnius, lemiančius depresiją senatvėje, ir jų mechanizmus.
Šis tyrimas yra populiacijos pagrindu atliktas, tarpvalstybinis kohortos tyrimas, kuriame naudojami duomenys iš penkių nacionalinių reprezentatyvių vyresnio amžiaus suaugusiųjų apklausų 24 šalyse (atliktų nuo 2008 m. vasario 15 d. iki 2019 m. vasario 27 d.), įskaitant Sveikatos ir pensijos tyrimą, nacionalinį sveikatos ir pensijos tyrimą (HRS), Anglijos išilginį senėjimo tyrimą (ELSA), Europos sveikatos, senėjimo ir pensijos tyrimą, Europos sveikatos, senėjimo ir pensijos tyrimą, Kinijos sveikatos ir pensijos išilginį tyrimą, Kinijos sveikatos ir pensijos išilginį tyrimą (CHARLS) ir Meksikos sveikatos ir senėjimo tyrimą (MHAS). Tyrime dalyvavo 50 metų ir vyresni dalyviai, kurie tyrimo pradžioje pateikė informaciją apie savo socialinę ir ekonominę padėtį, socialinę veiklą ir vienišumo jausmą, ir kurie buvo apklausti bent du kartus; dalyviai, kurie tyrimo pradžioje turėjo depresijos simptomų, tie, kuriems trūko duomenų apie depresijos simptomus ir kovariantus, ir tie, kuriems duomenų trūko, buvo neįtraukti. Remiantis namų ūkio pajamomis, išsilavinimu ir užimtumo statusu, socialinis ir ekonominis statusas buvo apibrėžtas kaip aukštas ir žemas, naudojant pagrindinį kategorijų analizės metodą. Depresija buvo vertinama naudojant Meksikos sveikatos ir senėjimo tyrimą (CES-D) arba EURO-D. Ryšys tarp socialinio ir ekonominio statuso bei depresijos buvo įvertintas naudojant Cox proporcinės rizikos modelį, o penkių apklausų apibendrinti rezultatai gauti naudojant atsitiktinių efektų modelį. Šiame tyrime toliau analizuojamas bendras ir interaktyvus socialinio ir ekonominio statuso, socialinės veiklos ir vienišumo poveikis depresijai ir, naudojant priežastinio tarpininkavimo analizę, nagrinėjamas socialinės veiklos ir vienišumo tarpininkaujantis poveikis socialiniam ir ekonominiam statusui bei depresijai.
Po vidutinės 5 metų stebėjimo trukmės 20 237 dalyviams išsivystė depresija, o jos dažnis buvo 7,2 (95 % patikimumo intervalas 4,4–10,0) 100 asmens-metų. Atlikus korekciją dėl įvairių painiojančių veiksnių, analizė parodė, kad žemesnio socialinio ir ekonominio statuso dalyviai turėjo didesnę depresijos riziką, palyginti su aukštesnio socialinio ir ekonominio statuso dalyviais (bendras HR = 1,34; 95 % PI: 1,23–1,44). Iš ryšių tarp socialinio ir ekonominio statuso bei depresijos tik 6,12 % (1,14–28,45) ir 5,54 % (0,71–27,62) buvo atitinkamai susiję su socialine veikla ir vienatve.
Nustatyta, kad tik socialinės ir ekonominės padėties bei vienišumo sąveika turi reikšmingą poveikį depresijai (bendras HR = 0,84; 0,79–0,90). Palyginti su aukšto socialinio ir ekonominio statuso dalyviais, kurie buvo socialiai aktyvūs ir nejautė vienišumo, žemo socialinio ir ekonominio statuso dalyviai, kurie buvo socialiai neaktyvūs ir vieniši, turėjo didesnę depresijos riziką (bendras HR = 2,45; 2,08–2,82).
Socialinis pasyvumas ir vienišumas tik iš dalies tarpininkauja sąsajai tarp socialinio ir ekonominio statuso bei depresijos, o tai rodo, kad be intervencijų, skirtų socialinei izoliacijai ir vienatvei, reikalingos ir kitos veiksmingos priemonės depresijos rizikai vyresnio amžiaus žmonėms sumažinti. Be to, bendras socialinio ir ekonominio statuso, socialinio aktyvumo ir vienatvės poveikis pabrėžia vienalaikių integruotų intervencijų, skirtų sumažinti bendrą depresijos naštą, naudą.
Įrašo laikas: 2024 m. rugsėjo 7 d.